Popiežius dalyvavo Bangladešo religinių ir pilietinių bendruomenių susitikime už taiką Dakos arkivyskupijos rūmų sode. Iš viso apie penki tūkstančiai musulmonų, induistų, budistų ir krikščionių atstovų klausėsi popiežiaus ir kitų religijų lyderių kalbų. Šventąjį Tėvą ir kitus tarpreliniginio ir ekumeninio susitikimo dalyvius pasveikino Dakos arkivyskupas kardinolas Patrick D’Rozario. Anglikonų atstovas perskaitė ekumeninę maldą už taiką, susitikimo dalyviai taikos lūkesčius taip pat išsakė giesmėmis ir tradiciniais šokiais.
Susirinkome pagilinti savo draugystę ir išsakyti mums bendrą tikros ir pastovios taikos malonės troškimą, pasakė popiežius Pranciškus. Šis susitikimas tebūna aiškus ženklas, kaip šioje šalyje esantys religijų lyderiai ir pasekėjai stengiasi gyventi kartu gera valia, vieni kitus gerbdami. Šis įsipareigojimas Bangladeše, kur religijos laisvė yra pamatinis principas, tebūna pagarbiu, tačiau tvirtu priminimu visiems, siekiantiems Bangladeše religijos vardu kurstyti padalijimą, neapykantą ir smurtą.
Todėl nūdieną labai guodžia ženklai, rodantys, kad tikintieji ir geros valios žmonės jaučiasi esą vis labiau pašaukti bendradarbiauti formuojant susitikimo kultūrą, dialogo ir tarnavimo žmonijos šeimai kultūrą. Tai reikalauja kur kas daugiau nei tik paprastos tolerancijos; reikia širdžių atsivėrimo, kad matytume kitą kaip kelią, o ne kliūtį.
Širdies atsivėrimas yra kaip durys; ne abstrakti teorija, o išgyvenama patirtis. Jos leidžia pradėti gyvybišką dialogą, o ne vien pasikeitimą mintimis. Jos reikalauja geros valios ir svetingumo, tačiau negali būti supainiojamos su abejingumu arba nenoru išsakyti pačius giliausiais įsitikinimus. Vaisingas įsipareigojimas kitam reiškia dalytis savo skirtingomis religinėmis ir kultūrinėmis tapatybėmis, tačiau tai daryti nuolankai, sąžiningai ir pagarbiai.
Širdies atsivėrimas yra kaip laiptai, pasiekiantys Absoliutą. Primindami mūsų veiklos transcendentinę dimensiją, suvokiame, jog turime apsivalyti savo širdis, kad galėtume matyti visus dalykus jų tikriausioje perspektyvoje. Mūsų supratimas su kiekvienu žingsniu taps aiškesnis ir tapsime pajėgūs suprasti ir įvertinti kitus ir jų nusistatymą. Šitaip atrasime išmintį ir jėgas, kurių reikia tiesiant visiems draugystės ranką.
Širdies atsivėrimas taip pat yra ėjimas, vedantis gėrio, teisingumo ir solidarumo keliu. Jis veda ieškoti gėrio kitame. „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“, sako apaštalas šv. Paulius laiške Romiečiams (12,21). Visi mes, sakė popiežiaus religijų atstovams, galime sekti šiuo nusistatymu.
Religinis susirūpinimas mūsų artimo gėriu, kylantis iš atviros širdies, yra kaip didžiulė upė, drėkinanti dykviete paverstą žemę, išdegintą korupcijos, vargo ir smurto, taip labai kenkiančių žmonių gyvenimui, dalijančių šeimas, žeidžiančių mums padovanotą kūriniją.
Tikinčiųjų atvirumo, priėmimo ir bendradarbiavimo dvasia ne tik padeda kurti darnos ir taikos kultūrą; ji yra jos plakanti širdis. Ir kaip reikia pasauliui šios širdies, stipriai plakančios idant sustabdytų politinės korupcijos, destruktyvių religinių ideologijų, pagundos užmerkti akis prieš vargstančiųjų, pabėgėlių, persekiojamų mažumų ir labiausiai pažeidžiamų asmenų poreikius virusą.
Draugystės ir taikos maldoje, kurią perskaitė Bangladešo anglikonų ganytojas, buvo išsakytas džiaugsmas dėl visų išpažinimų žmonėms suteiktos galimybės kartu su garbiuoju svečiu popiežiumi Pranciškumi melsti Visagalį Dievą ir jam dėkoti. Melstasi už visus Bangladešo žmones, kad gyventų kartu taikoje, ramybėje ir darnoje, už terorizmo, konfliktų, priespaudos ir išnaudojimo aukas pasaulyje, už neapykantą ir diskriminavimą patiriančias religines ir etnines mažumas, ir ypač „už daugelį žmonių, išvykstančių iš kaimyninio Mianmaro, kad išgelbėtų savo gyvybes, tačiau priverstų gyventi nežmoniškomis sąlygomis“. Kitose maldose prašyta, kad Dievas atleistų už kūrinijos niokojimą; palaimos, kad ateities kartos galėtų toliau saugiai gyventi ir šlovinti Kūrėjo vardą šioje gražioje planetoje; kad amžinas Dievas ir vienintelė Tiesa padėtų suprasti Jo meilės gylį, kad ir mes gebėtume mylėti kitus, gyventi tarnaudami kitiems, bet neteisti dėl jų tikėjimo ar įsitikinimų. Paskutinis maldos prašymas buvo už popiežių Pranciškų, Bangladešo ir viso pasaulio religijų lyderius ir mokytojus, kad juos lydėtų Dievo meilės ir išminties dvasia, kad jie kitiems parodytų tikrosios šviesos ir tikrojo gyvenimo kelią šiame pamišusiame ir tamsiame pasaulyje. (Vatikano radijas)
